Lietuviškai

 

По-русски
Konsultacijos
internetu

25

2016.09
Naujiena

Mintis apie asmeninę (egzistencinę) krizę 2

Mintis apie asmeninę (egzistencinę) krizę (2 –pratesimas)

 

Taigi klientas, išgyvenantis krizę, apkrautas neišspręstomis problemomis, jam būdingas beviltiškumo, nepajėgumo jausmas, gyvenimo „aklavietės“ išgyvenimas. Per šį laikotarpį žmogus stipriai jaučia vidinės paramos stoką, praranda ryšius su pasauliu ir kitais žmonėmis; ankstesni gyvenimo tikslai griūna, esmės praranda savo vertę. Šios būsenos spaudimas stumia žmogų veiksmams, kurie galėtų išspręsti problemą nedelsiant. Tarp asmenybės griaunančių išėjimų iš krizės būdų gali būti savižudybė, neuropsichiniai ir psichosomatiniai sutrikimai, socialinis neprisitaikymas, potrauminis stresas, kriminalinis elgesys, alkoholinė arba narkotinė priklausomybė ir kt. Tokiu būdu, jeigu krizė neišspręsta arba išspręsta neadekvačiai, tai gali įnešti destruktyvų aspektą asmenybei ir tuo pačiu komplikuoti tolesnės raidos ir vystymosi procesus

Adekvatus krizės sprendimas duoda klientui galimybę pereiti į kitą labiau subrendusios asmenybės vystymosi pakopą. K. ir S. Grof pažymi, kad „jeigu teisingai suprasti krizę ir žiūrėti į ją kaip į sunkų natūralaus proceso vystymosi etapą, tai ji gali suteikti savaiminį įvairių emocionalių ir psichosomatinių sutrikimų pasveikimą, palankų asmenybės pokytį, svarbių gyvenimo problemų išsprendimą ir evoliucinį judėjimą link to, ką vadina aukščiausiu sąmoningumu“ [3, psl. 19].

Galima daryti prielaidą, kad pozityvi arba destruktyvi krizės išeitis nustatoma ne tik pagal konstruktyvių ir destruktyvių tendencijų santykį asmenybėje ir pagal egzistencinių problemų sprendimo būdą, bet ir pagal žmogaus požiūrį į pačią krizinę situaciją. Remiantis gautais  tyrimo duomenimis, galima išryškinti du tokio požiūrio tipus [2]: jie  vadinome „Krizinė situacija kaip augimo galimybė“ ir „Krizinė situacija kaip kankinimasis“.

Pirmu atveju asmenybė priima krizę kaip gilesnės, autentiškos būties galimybę. Šiam metodui būdinga tai, kad priimamas savo likimas, ontologinio saugumo jausmas (pagal I. Jarlomą), kurį galima aprašyti kaip glaudaus emocinio ryšio su tėvų šeima ir savo vaikyste išgyvenimą, savo asmenybės dvasinio ir kūniško aspekto priėmimą, augimo siekimą. Tarp egzistencinių vertybių, esančių šiame krizės požiūryje, galima pažymėti gyvenimo prasmingumą, kantrumą gyvenimo nepastovumui, aušto lygio atsakingumą už save, taip pat savo jausmų priėmimą mirties atžvilgiu ir sielos nemirtingumo tikėjimą.

Antru atveju krizinė situacija suprantama, kaip bausmė arba kankinimas, ir sutelkiamas dėmesys į savo kančias – ligas, senatvę, baimes, pyktį, bejėgiškumą ir vienatvę. Šiuo metodu nepriimama atsakomybė už krizės įveikimą, o išreiškia greičiau pasyvų, „kančių kupiną nieko neveikimą“. Įdomu tai, kad toks požiūris į savo gyvenimą susijęs su mirties, kaip absoliučios pabaigos, įsivaizdavimu, ir su jos baime.

Bet kokia S. ir K. Grof terminologijoje krizė gali būti pilna įvairiausių išgyvenimų, kuriuos jie skirsto į tris pagrindines kategorijas:

1. biografinė kategorija – trauminių įvykių išgyvenimai, glaudžiai susiję su individo gyvenimo istoriją;

2. perinatalinė – išgyvenimai, nukreipti į mirties ir antrinio gimimo temą;

3. transasmeninė – išgyvenimai, išeinantys už paprasto žmogaus gyvenimo patirties ribų, nes juose dalyvauja vaizdai ir motyvai, kurių šaltiniai yra už asmeninės individo istorijos [3].

Viskas, kas buvo pasakyta aukščiau apie asmeninę krizę, bus teisinga ir dvasinei. Ji taip pat gali būti išprovokuota įvairiomis gyvenimo situacijomis – dramatiškomis ar įprastomis; jos tėkmė taip pat itin individuali – ir pagal stiprumą, ir pagal trukmę; ir taip pat asmens, išgyvenančio dvasinę krizę, pokyčiai, gali būti kaip konstruktyvūs, taip ir destruktyvūs. Dvasinė krizė, kaip ir asmeninė, pilna intensyvių emocijų ir išgyvenimų, liečiančių gilius žmogaus būties pagrindus, o tai reiškia, kad asmeniui, esančiam dvasinėje krizėje, taip pat reikalinga psichologinė pagalba ir palaikymas.

Žmogui, išgyvenančiam asmeninės transformacijos krizę, gali būti būdingi šie išgyvenimai: supratimo, kas su juo vyksta, nebuvimas ir to pasekmėje iššaukta panika; baimė išprotėti arba būti psichiškai nesveiku; savo vienatvės šiame procese išgyvenimas ir prieštaringi jausmai – iš vienos pusės, noras gauti palaikymą, o iš kitos pusės – siekimas atsiskirti, pabūti vienam; padidintas jautrumas žodžiams, poelgiams ir net vidinėms kitų žmonių būsenoms. Ši krizė gali iš naujo atgaivinti senas nuoskaudas, perpildančias žmogų savo skausmu ir neteisybe; gali aktualizuotis baimės, tame tarpe susijusios su mirtimi. Žmogus per šį laikotarpį pervertina savo gyvenimą, ko pasekmėje jį užvaldo įvairūs išgyvenimai dėl to, kas padaryta – kaltės jausmas, atgaila, liūdesys, pyktis ir kt.; keičiasi tikslai, esmės, vertybės ir santykiai ypatingai su artimaisiais.

Labai dažnai šie dvasiniai ieškojimai vyksta neįprastų fizinių pojūčių arba psichinių būsenų fone, kas gali ženkliai pabloginti išėjimo iš krizės procesą ir padidina psichologinės pagalbos kompetentingumo reikalavimus.

Tačiau, esant dvasinei krizei, kažkokių esminių principų, teikiant psichologinę pagalbą, nėra, nes visus žinomus principus ir konsultacijos ir psichoterapijos metodus, aprašytus egzistenciniame – humanistiniame požiūryje, galima taikyti dirbant su tokiais klientais. Vienintelis, matyt, esminis psichologinės pagalbos skirtumas šiuose atvejuose bus nustatomas dėl mūsų nežinojimo apie žmogaus dvasinio gyvenimo prigimtį, pagal jo paties baimės nežinomų psichikos gelmių galią ir pagal tradicinių tikėjimų į „materialumą, išmatuojamą ir apčiuopiamą“ inertiškumą.

Pati svarbiausia užduotis, dirbant su žmonėmis, išgyvenančiais panašią krizę, – sukurti palankią, patikimą aplinką ir papasakoti jiems apie procesą, per kurį jie turės pereiti. Čia labai svarbu parodyti, kad sunkumai, per kuriuos jei pereina, – „ne ligos apraiška, o gijimo ir transformacijos proceso išraiška“ [4, psl. 203]. Pasak K. ir S. Grof, „viskas, kas jiems reikalinga, tai priėjimas prie teisingos informacijos, palaikantys pokalbiai ir geras kontekstas dvasinei praktikai“ [4, psl. 201].

Ir, galiausiai, dar vienas svarbus momentas, apie kurį norėtųsi pasakyti atsižvelgiant į psichologinę pagalbą krizėje esantiems žmonėms. Aukščiau mes kalbėjome, kad krizė – tai tuo pat metu pavojus ir galimybė, naikinimas ir kūrimas, netektis ir radimas, senojo mirtis ir naujo gimimas. Bet koks reiškinys šiame pasaulyje turi savyje savo priešingybę; tai yra tai, ką V. Žikarencovas pavadino pasaulio dualumu: “...mūsų pasaulis dvilypis, kitaip sakant dualus, ir susidaro tik iš dviejų pradžių. Viena pusė, viena priešingybė egzistuoja todėl, kad egzistuoja kita – tai kaip viena monetos pusė egzistuoja todėl, kad egzistuoja kita“ [5, psl. 9]. Todėl dirbant su krize labai svarbu žinoti patiems ir kalbėti su klientu apie tai, kad jame yra ne tik naikinimo laikotarpis, bet ir kūrimo laikotarpis, ir du šie periodai yra natūralios augimo ir vystymo proceso dalys. Negalima kažką įgyti, tuo pat metu nieko neprarandant; lygiai taip pat neįmanoma nuolat prarasti, nieko neįgyjant mainais.

Žiūrėk 3 pratesima...

Naujienų prenumerata

Prenumeruokite naujienas apie artimiausius renginius ir straipsnius psichologijos tema

Psichologija: psichologo paslaugos, psichologo konsultacijos, meno terapija, šeimos psichologas, šeimos psichologija, psichologinė konsultacija, šeimyninis išdėliojimas, kansteliacija, Berto Hellingerio metodas, psichologo konsultacijos Klaipėdoje, psichologinė pagalba, psichologo konsultacijos, psichologas Klaipėdoje, vaikų psichologija, šeimos psichologija, psichologinė pagalba, koučingas, vadybos seminarai.

Psichologė Viktorija Gončarova, Liepų gatvė 3-1, Klaipėda. Tel. +370 611 39950 E-mail: konsultavimas@psichologija.net

Svetainę prižiūri: Seo paslaugos