Lietuviškai

 

По-русски
Konsultacijos
internetu

24

2016.09
Straipsnis

Mintis apie asmeninę (egzistencinę) krizę

Mintis apie asmeninę (egzistencinę) krizę

 

(ciklas straipsniu 1-2)

Bet kokia problema slepia dovaną tau.

Tu ieškai problemas, nes tau reikia jų dovanų.

R. Bachas

 

Įvairiuose gyvenimo tarpsniuose žmogus susiduria su krizinėmis situacijomis, kurios gali išprovokuoti asmeninę (egzistencinę) krizę. Atrodo, kad kai kuriais atvejais galima nustatyti įvykius, kurie pasitarnauja kaip kritinis krizės mechanizmas, tokie kaip nelaimingas atsitikimas, operacija, suluošinimas dėl traumos. Tai gali būti taip pat situacijos, susijusios su mylimojo žmogaus mirtimi, įvairaus pobūdžio praradimų, šeimos ar darbo netekties išgyvenimais; krizės, iššauktos išsiskyrimo, vienatvės, neišgydomos ligos, socialinės padėties pakitimo ir kt.

Krizės priežastimi gali būti ir džiaugsmingi, pozityvūs įvykiai – pavyzdžiui, vaiko gimimas, įsimylėjimas, santuoka arba paaukštinimas pareigose. Kartais išvis sunku rasti bet kokią krizės išorinę priežastį. Tiesiog pas žmogų atsiranda jausmas, kad viduje kažkas pasikeitė ir šiandien jis jau nebegali gyventi taip, kaip gyveno vakar: jis pasikeitė. Labai dažnai įvykis, „paleidęs“ krizę, gali būti absoliučiai nereikšmingas; jis suveikia kaip „paskutinis lašas“.

Kalbant apie paleidžiamuosius mechanizmus, reikia dar atsižvelgti į tą faktą, kad krizių atsiradimą gali išprovokuoti ne tik žmogaus asmeninės istorijos įvykiai, bet ir įvykiai, susiję su politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis, ekologinėmis ir stichinėmis nelaimėmis. Kartais krizės turi pavadinimus – pavyzdžiui, „pirmoji meilė“, „atsisveikinimas su tėvų namais“, „vidutinio amžiaus krizė“,„išėjimoįpensijakrizė“.                                                                                                                       Asmeninės krizės esmė – tai konfliktas tarp seno ir naujo, tarp įprastos praeities ir galimos ateities, tarp to, kas tu esi dabar ir to, kuom galėtum būti. Krizė perkelia žmogų į neutralią zoną, kai įprasti mąstymoirelgesiostereotipai .   nebeveikia, o naujų dar nėra.

Tai būsena „tarp žemės ir dangaus“, „pereinamasis laikotarpis“, tai „klausimų laikas, o ne atsakymų į juos, tai laikas mokintis mylėti klausimus, mylėti tai, kas dar neturi sprendimo. Apie buvimą šioje pasienio teritorijoje liudija atsirandantis šiame periode pasipriešinimas, išgyvenimas kaip pokyčių baimė, kaip baimė būti kitokiu, atitrukti nuo įprastų ir todėl saugių stereotipų ir keliauti į paiešką neištirto savyje ir išoriniame pasaulyje.

Tokiu būdu, krizė – tai savotiška asmens reakcija į situacijas, reikalaujančias iš jo būties būdų pokyčių – gyvenimo būdo, mąstysenos, požiūrio į save, aplinkinį pasaulį ir pagrindines egzistencines problemas.

Žmogus sutrikęs ir suglumęs, jis priima šią situaciją kaip nepakenčiamą blogį, kaip tamsą, kuri užgriuvo jo gyvenimą, kaip visiška ir nepataisoma katastrofa.

Čia prisimenama didžioji išmintis, atkeliavusi pas mus iš budizmo: „Nėra gėrio ir blogio – yra gerovė. Ji sako, kad išsilaisvinimo metu nuo bet kokių įvykių, vyksiančių su žmogumi, nuo įvertinimo kategorijoje „gerai – blogai“, jie virsta tiesiog patirtimi, sekančiu žingsniu savirealizacijoje.

Iš to seka, kad krizinės situacijos sprendime galima išskirti dvi pagrindines išeitis. Pirmos esmė ta, kad žmogus rizikuoja, atsiverdamas naujoms galimybėms ir įveikdamas pasikeitimo baimę. Tokiu būdu jis realizuoja, pasak R. Asadžioli, „pagrindinį augimo siekimą“ [1] arba, kaip tai vadino F. Charonian, „atsiliepia į Aukščiausiojo šaukimą“ [10]. Tada žmogus pereina į kitą savo vystymo pakopą, gauna naują patirtį, naujas žinias apie pasaulį ir apie save.

Kita išeitis – išlaikyti esamą tvarką. Kaip rašo F. Charonian: „yra daug būdų, kuriais žmonės naudojasi, kad išvengtų Aukščiausiojo šaukimo. Mes bijome jo, nes jis renkasi atsisakyti žinomo vardan nežinomojo, o tai visada siejama su rizika“ [10, psl. 94]. Tuose atvejuose, kai kalbama apie kardinalius ir toli einančius pokyčius, jei būtinai kelia nerimą. Praktiškai visi rimti mokslininkai, tyrinėjantys nerimą, laikosi nuomonės, kad asmeninis augimas ir nerimas neatskiriami. Taigi dažnai renkantis saugumą ir siekimą išsaugoti esamą tvarką, žmogus pristabdo savo vystymą, tuo pačiu ribojant ar net naikinant save.

Tokiu būdu tam, kad vystytųsi, aktualizuotų savo potencialias galimybes, o kartais ir tiesiog išgyventų, asmenybei būtina mokintis susidoroti su įvairiomis kritinėmis situacijomis, kas nulemia svarbą, aktualumą ir socialinę paklausą psichologinei pagalbai žmonėms, esantiems krizinėse situacijose.

skaityk 2 pratesima...

Naujienų prenumerata

Prenumeruokite naujienas apie artimiausius renginius ir straipsnius psichologijos tema

Psichologija: psichologo paslaugos, psichologo konsultacijos, meno terapija, šeimos psichologas, šeimos psichologija, psichologinė konsultacija, šeimyninis išdėliojimas, kansteliacija, Berto Hellingerio metodas, psichologo konsultacijos Klaipėdoje, psichologinė pagalba, psichologo konsultacijos, psichologas Klaipėdoje, vaikų psichologija, šeimos psichologija, psichologinė pagalba, koučingas, vadybos seminarai.

Psichologė Viktorija Gončarova, Liepų gatvė 3-1, Klaipėda. Tel. +370 611 39950 E-mail: konsultavimas@psichologija.net

Svetainę prižiūri: Seo paslaugos