Lietuviškai

 

По-русски
Konsultacijos
internetu

08

2017.05
Naujiena

Kita motiniškos meilės pusė

Viktorija Gončarova, psichologė | Šaltinis: vlmedicina | 2017-05-06

Ar yra pasaulyje santykiai, panašūs į motinos ir vaiko santykius? Santykiai yra absoliučiai unikalūs savo stiprumu, gyliu ir reikšme. Santykiai, kurie daug ką nulemia mūsų gyvenime.

Kita motiniškos meilės pusėDianos Jagėlaitės-Čeginskienės nuotr.

Ar sveikata priklauso nuo pasitenkinimo tėvų meile?

Amerikoje buvo atliktas vienas įdomus psichologinis tyrimas. Jo tikslas buvo išsiaiškinti, ar asmens sveikata priklauso nuo jo pasitenkinimo tėvų meile. Koledžo studentams siūlyta atsakyti į vieną paprastą klausimą: kaip jie mano, ar tėvai juos myli, ar ne? Po 35 metų eksperimentatoriai susitiko su jų apklaustaisiais.

Pasirodė, kad tarp tų žmonių, kurie turėjo vidinį pasitenkinimą tėvų meile, sergančiųjų įvairiomis ligomis buvo 25 proc. Tarp tų, kurie buvo nepatenkinti tėvų meile, sergančiųjų buvo 87 proc. O tarp tų, kurie atsakė, kad jaučia tik vieno iš tėvų meilę, sergamumo lygis buvo 50 proc.

Gamta buvo neįtikėtinai išmintinga ir toliaregiška, kai kūrė moterį-motiną, padarė ją mylinčią savo kūdikį. Tai žino daugelis moterų: lyginant su kitais vaikais kiekvienos vaikas visada pats geriausiais. Kai myli, pagal mokslininkų neurofiziologų tyrimus, slopinamas smegenų dalių, atsakingų už kritiką ir neigiamas emocijas, darbas. Kai motina žiūri į savo kūdikį, aktyviai išsiskiria dopamino hormonas (sukelia euforiją), o smegenyse aktyvuojasi zonos, atsakingos už malonumą. Todėl motinišką meilę dažnai vadina akla.

Šalia mylimos motinos vaikas jaučiasi ramus, laimingas ir pasitikintis – jis yra saugus. Ir atvirkščiai, kai motina atstumia vaiką – gyvenimas jam netenka prasmės. Ir smegenys vėl reaguoja – aktyvuojasi zonos, atsakingos už odos ir raumenų skausmą. Atstumtieji vaikai gauna iš motinos nesąmoningą pranešimą: „Negyvenk!“ – ir vaikas jį realizuoja. Pavyzdžiui, nuolat serga, yra apimtas depresijos, atsisako turėti draugų ir pan.

Šalia mylimos motinos vaikas jaučiasi ramus, laimingas ir pasitikintis – jis yra saugus. Ir atvirkščiai, kai motina atstumia vaiką – gyvenimas jam netenka prasmės.

Svarbiausia, ką mums duoda motina, – tai pasitikėjimas. Iš pradžių pasitikėjimą ja, o ateityje – visu pasauliu. Laimę, iš pradžių bendraujant su ja pačia, o po to – iš gyvenimo. Meilę – jai, o po to, kaip projekcija, žmonėms ir visam pasauliui. Moteriškumo srityje yra kūrybiškumo gebėjimų, intuicijos, kalbos (tiesa, loginė kalba yra tėvo srityje) vystymas. Ir pats svarbiausias gebėjimas - suksantyurti laimingus porinius, o po to ir vaiko bei tėvų santykius.

Motinos ir sūnaus santykiai

Yra toks mitas, kad berniukų negalima glamonėti, būti su jais švelnioms, nes jie gali užaugti per daug moteriški ir išlepinti. Moteriškais vyrai tampa visai dėl kitų priežasčių. Paprastai berniukas yra moters įtakoje, t.y. motinos lauke, maždaug iki trejų metų. Tai jautrus laikotarpis giliam moteriškumo suvokimui, kuris suteikia vidinę laimės, harmonijos, saugumo, pilnumo ir ramybės būseną. Ateityje – tai gebėjimas adekvačiai išreikšti ir suprasti savo jausmus. O tai psichinės sveikatos laidas.

Maždaug trejų metų berniukui atsiranda nenugalimas noras būti vyriškam - būti su tėvu. Jei mama išleidžia sūnų pas tėvą, jis pereina jo įtakon. Jeigu berniukas lieka su motina, tai ir toliau kaupia moteriškas savybes savo vyriškumo sąskaita. Juk moteriška psichologija iš esmės kitokia nei vyrų. Pavyzdžiui, moteris su stresu susidoroja per išsikalbėjimą, o vyras - per užmiršimą. Vyras siekia pažangos, o moteris - išlikimo. Skirtingai priimama informacija ir skirtingai apdorojama. Vyrui svarbu, ką būtent sako, o moteriai – kaip sako. Svarbūs ir nesvarbūs yra skirtingi dalykai ir pan. Kitaip sakant, likdamas moters lauke, berniukas pasiklysta ne tik santykiuose su visuomene, bet visų pirma savęs suvokime ir savo lyties tapatume. Tas pats vyksta ir su mergaite, liekančia su tėvu.

Su sūnumi moteris realizuoja visą nesusiklosčiusių partnerystės santykių saldumą, savo svajones. Su berniuku moteris sieja daug pozityvių lūkesčių. Dabar ji pati užaugins sau savo svajonių vyrą. Ir štai dar negimęs jis jau psichologiškai vyras motinai ir varžovas tėvui. Be to, varžovas – nugalėtojas, juk pati geriausia moteris pasaulyje (mama) pasirinko jį vietoj paties stipriausio vyro pasaulyje – tėvo.

Būna ir taip, kad sūnus atstoja motinai ne tik vyrą, brolį ar tėvą, bet ir motiną (dažniau šeimoje, kur keletas berniukų arba vienintelis vaikas – berniukas). Tada tai labai geras, ramus, nuolaidus berniukas. Jis yra rūpestingas, jautrus, nedrąsus, dėmesingas, atsargus, jį labai mėgsta auklėtojos ir mokytojos, tačiau jo atžvilgiu būna agresyvūs klasiokai. Suaugus vyrai nelaiko jo savo bandos nariu, elgiasi su juo atlaidžiai, moterys elgiasi su juo labai šiltai, bet nežiūri į jį kaip į partnerį. Tai paprastai atsakingi, kantrūs, gyvenantys tik pagal taisykles žmonės, vengiantys bet kokių konfliktų ir ekstremalių situacijų, neatlaikantys bet kokios apraiškos agresijos, o jų pozityvumas aplinkiniais suvokiamas kaip pernelyg didelis. Jiems labai sunkiai sekasi išlaikyti savo ribas, ginti savo interesus, pareikšti apie savo poreikius. Taip pat sunku saugoti savo šeimos ribas ir interesus.

Paprastai tokie vyrai patiria sunkumų kuriant šeimas – palikti motiną neįmanoma, todėl tenka derinti „tarnybą“ tėvų šeimoje su savo asmeniniu gyvenimu. Tiesa, jeigu toks vyras sutiks vyrišką moterį (t.y. dukrą, likusią su tėvu) arba moterį, kuriai labai reikia motinos, tai tarp jų sąjunga galima. Bet labai įtempta. Moteris iš pradžių pasirenka būtent tokį vyrą, nes jis gali sušvelninti skausmingą motinos poreikį. Po tam tikro laiko dvasinė moters žaizda užsitrauks ir aktyvizuosis vyro, kaip partnerio, poreikis. Ir jeigu vyras nespėja arba nepasiruošęs persijungti, įtampa poroje didėja. Palikti vyro jį negali, nes vėl atsivers dvasinė žaizda, o gyventi šalia vyro, kuriam neturi jokio potraukio, kančia. Tokius vyrus gan dažnai moteris pasirenka antroje, trečioje santuokoje, nes jis geranoriškas su jos vaikais, gimine, kaimynais ir motiniškai kantrus jai.

Taigi berniukas, likęs motinos lauke, ir perima moters pasaulio suvokimą, vertybes, santykius su aplinkiniais. Sunkumus įveikia moteriškai. Visa tai jam pražūtinga. Vyrui be tėvo be galo sunku realizuotis visuomenėje, juk tyrinėti, kurti, rizikuoti – prigimtinis vyriškas elgesys – mamos nebuvo palaikomas ir net buvo draudžiamas.

Šiuo metu labai ryški lyčių poslinkio tendencija. Vyrai tapo moteriškesni, o moterys – vyriškesnės. Moterys vis dažniau atlieka vyro funkcijas šeimose ir visuomenėje, o vyrai – moterų. Prarasdami savo identiškumą, vyrai žūsta tiesiogine ta žodžio prasme, dėl nereikalingumo. Juk genetinė atmintis vyrui liepia tarnauti gyvenimui, tėvynei. Kai vyras jaučia, kad yra reikalingas – vyriškumas gauna realizaciją. Tada gyvenimas saugus.

Labai svarbu, kad mama jaustų, kokią įtaką ji turi vaikui. Aišku, vaiko likimo niekas neatšaukė ir jis yra virš mamos galimybių.

Motinos santykiai su dukra

Šie santykiai vystosi kitaip. Gimusi mergaitė motinos suvokiama kaip savęs pačios pratęsimas. Dauguma moterų, kurioms trūko šilto emocinio kontakto su motina, labai nori dukters. Mergaitė iš pradžių transliuoja moteriškumą, nuo pirmų gyvenimo mėnesių ji pasiruošusi subtiliam rezonansui su motina. Bet jeigu moteriai užteko šilumos tėvų namuose, tai vaiko lytis jai esminės reikšmės neturės.

Vaikas gali duoti tėvams tik tai, ką gali duoti vaikas – pagarbą ir padėką dėl savo sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo.

Mergaitė taip pat pirmus trejus metus būna motinos lauke ir erdvėje, ji taip pat prisotinama moteriškumo, kaip ir berniukas. Maždaug trejų metų mergaitė pereina į tėvo įtaką ir lieka jo lauke iki šešerių septynerių metų. Šiuo laikotarpiu ugdomas dėmesys, kryptingumas, logika, darbštumas, atsakingumas, valia ir t. t. Be to, tėvas inicijuoja suaugusiąją vaiko dalį. Ir, svarbiausia, būtent šiuo laikotarpiu atsiranda jausmas, kad mergaitė skiriasi nuo tėvo pagal lytį. Kad ji panaši į mamą ir greitai ji taps moterimi, tokia pat gera ir graži kaip mama. Būtent šiame laikotarpyje dukros dievina savo tėvus. Aktyviai atsiranda dėmesio ženklai ir simpatijos tėvui. Gerai, jeigu mama tai palaiko, o tėvas apdovanos dukrą savo meile ir priėmimu. Ateityje būtent ta bendravimo su pagrindiniu vyru gyvenime patirtis leis jai pasijusti patraukliai, suaugusiai moteriai.

O būna ir taip, kad sunkumų mama patiria tiek daug, kad ji gali suteikti dukrai tik gyvenimą. Ir kad dukra išgyventų, moteris nesąmoningai perduoda dukrą tėvui visam. Į tėvišką srautą. Tada mergaitė aktyviai vystosi pagal vyrišką principą. Viduje ir išoriškai ji bus kaip vyras. Tai bus „savas vaikinas“ tarp berniukų ir vyrų. Vyriškas požiūris, interesai, vertybės, plastika, eisena, išvaizdos įvaizdis, reakcijos, išgyvenimo būdai, užduočių sprendimas ir pan. Dažnai tai suteikia sėkmės visuomenėje (verslas, sportas ir t. t.), bet lydi nesėkmės asmeniniame gyvenime.

Kai mama ir dukra – draugės

Mūsų visuomenėje gyvuoja mitas, kad idealūs motinos ir dukros santykiai – tai „draugių“ santykiai. Dauguma motinų, liūdinčių dėl glaudžių dvasinių santykių su savo motina, formuoja tokius santykius su savo dukromis.

Tai ypač sunki hierarchijos pažeidimo forma. Iš tokių santykių dukrai labai sunku išeiti, nes išoriškai nieko blogo nevyksta. Šiuos santykius palaiko aplinka ir visuomenė. Mama pasakoja intymias savo gyvenimo detales, įskaitant jos gyvenimą su dukros tėvu, ir reikalauja mainais panašių atvirumų. Laukia ir dukros patarimų bei palaikymo. Šie santykiai išoriškai visada atrodo draugiški. Tai reiškia, kad dar ankstyvoje vaikystėje tapti mama mamai – išgyvenimo šioje sistemoje šansas. Taip ir lieka suaugusios dukros visam laikui su savo motinomis. Kartu namie, kartu atostogauja...

Bet būna ir taip, kad neatsižvelgiant į jos vaidmenį tėvų šeimoje, dukrai vis dėlto pavyksta ištekėti. Tiesa, tik formaliai, sieloje ji vis tiek lieka su motina. Ji gali atvesti vyrą gyventi pas mamą. Ji bandys subalansuoti du nesuderinamus norus: likti motina mamai ir žmona vyrui. Bet būti žmona vyrui galima tik būnant dukra motinai. Todėl atsiranda dvasinis konfliktas visam gyvenimui. Tokios moteris labai dažnai sako, kad jos plėšosi tarp motinos ir vyro. Ir pasirinkimas dažniausiai linksta motinos pusėn. Pralaimėję lieka šiame kare vyras ir vaikai. Vyras išeina arba tiesiogine ta žodžio prasme, arba savo siela: kompiuteris, garažas, draugai, alkoholis, kita moteris ir pan. O vaikai visomis jėgomis bando atkurti šeimą: pradeda sirgti, blogai elgiasi, laužo savo likimą. Ir viskas tik vienam tikslui - kad mamytė grįžtų savo siela atgal. Į savo šeimą.

Gan dažnai tėvai laukia iš savo vaikų, kad tie jiems duos visa tai, ko jie negavo iš savo tėvų. Vaikas gali duoti tėvams tik tai, ką gali duoti vaikas – pagarbą ir padėką dėl savo sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo.

Ką vaikas duoda motinai

Taigi savo atsiradimu vaikas suteikia motinai tikrąją laimę. Jis pripildo motiną, padeda jai augti dvasiškai. Kai moteris tampa motina, ji giliai jaučia ramybę, patogumą, malonę. Ji apsiramina – viskas vyksta teisingai. Vaiko atėjimas visada siejamas su plėtra, judėjimu į gyvenimą, prie Dievo. Vaikas atveria didžiulę vidinę jėgą – srautą. Kartą viena moteris aprašinėjo savo būseną nėštumo laikotarpiu: „Tai nuostabus jausmas, kai tavo viduje Dievas, o tu – Dievo viduje“.

Bet tai dar ne viskas. Vaikas padeda kelti motinos statusą visuomenėje - savo augimo metu, pasiekus gyvenime sėkmės, kuriant jau savo šeimą, gimdant vaikus. Todėl jei į vaikus žiūrima kaip į nedėkingus padarus, kurie atneša tik problemas, nerimą ir sunkumus tėvų gyvenime, už ką po to vaikai ir skolingi tėvams visą gyvenimą, – tai ir yra ryškus sisteminių, dvasinių įstatymų pažeidimų rodiklis jau daugelyje kartų.

Kodėl bijome paauglystės?

Gamtoje taip yra, kad mama paleidžia vaiką į gyvenimą etapais. Augant – vis toliau ir toliau. Pirmas žingsnis, kai vaikas tik gimė. Dabar mama ir vaikas užima skirtingas vietas erdvėje. Kiekvienas turi savo ribas. Po to metukai, kai vaikas pats pradeda judėti erdvėje. Kitas žingsnis – treji metai, kai mama išleidžia vaiką pas tėvą tyrinėti pasaulio. Tai amžius, kuris psichologijoje vadinamas „Aš pats!“. Vėliau pradinė mokykla, kai dideliu autoritetu tampa pirma mokytoja, ir tai, ką ji sako ir ką daro, vaikui svarbiau nei tai, ką sako ir daro mama. Šiuo metu formuojasi labai svarbi savybė – pasitikėjimas kitu autoritetingu suaugusiuoju. Tai ateityje suteiks galimybę kreiptis pagalbos į kitus žmones. Juk tėvai ne visada bus šalia ir ne viską gali žinoti.

Negali užmiršti ir ignoruoti to skausmo, kurį mums suteikė motina arba tėvas. Daugeliu atvejų šis vaikiškas sielos skausmas ir nulemia mūsų gyvenimą.

Po to paauglystės amžius, kai autoritetu tampa draugai. Amžius, kai paauglys tyrinėja ir išbando savo ir kitų ribas, savo galimybes. Bando sau atsakyti į klausimą: „Kas aš?“. Būtent šio amžiaus dažniausiai bijo tėvai. Bet sunkus tas laikotarpis ne dėl to, kad vaikas tapo paaugliu ir jam hormonų „audros“. O todėl, kad nebuvo pašalinti sisteminių įstatymų pažeidimai, tai reiškia, paaugliui dabar vidinio pasitikėjimo, stabilumo ir tėvų paramos deficitas. Taip pat buvo ignoruojami ir praleisti prieš tai einantys separacijos etapai. Dabar paauglys galės atsiskirti ir apginti savo ribas tik per konfliktą.

Na ir paskutinis etapas – tai jaunuolio amžius, kai suaugę vaikai pradeda ieškoti partnerio ir kurti šeimą. Nauja šeima – tai paskutinis ruožas, kai tėvai išleidžia vaikus visam. Dabar vaikas, kaip sakoma, „atpjauta riekelė“.

Gamtoje gyvūnai ir paukščiai patys išstumia savo suaugusius vaikus iš tėvų lizdo. Tai tęsia gyvenimą.

Idealių tėvų nebūna. Be to, mes vystomės ir augam savo tėvų netobulumo dėka. Aišku, negali užmiršti ir ignoruoti to skausmo, kurį mums suteikė motina arba tėvas. Daugeliu atvejų šis vaikiškas sielos skausmas ir nulemia mūsų gyvenimą. Sprendžiant šią problemą gali padėti psichoterapija.

Kiekvienas iš mūsų ką nors gavo iš savo tėvų ir visiems mums ko nors trūksta. Ta prasme mes visi lygūs. Kokią gyvenimišką poziciją mes pasirinksim? Kad mums daug ko trūksta ar tai, kad ką mes turime, visiškai užtenka kelio pradžioje?

Laikui bėgant ateina jausmas, kad mūsų mama yra reikalinga mums – su viskuo, ką ji turi, ir su viskuo – ko ji neturi. Būtent ji ir yra geriausia mums. Tik ji viena galėjo išpildyti mūsų sielai tai, dėl ko mes atėjome į šitą žemę.

Viktorija Gončarova psichologė

Naujienų prenumerata

Prenumeruokite naujienas apie artimiausius renginius ir straipsnius psichologijos tema

Renginiai ir seminarai

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo grupę „PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

 

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo  grupę  „PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo  grupę

„PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

Psichologija: psichologo paslaugos, psichologo konsultacijos, meno terapija, šeimos psichologas, šeimos psichologija, psichologinė konsultacija, šeimyninis išdėliojimas, kansteliacija, Berto Hellingerio metodas, psichologo konsultacijos Klaipėdoje, psichologinė pagalba, psichologo konsultacijos, psichologas Klaipėdoje, vaikų psichologija, šeimos psichologija, psichologinė pagalba, koučingas, vadybos seminarai.

Psichologė Viktorija Gončarova, Liepų gatvė 3-1, Klaipėda. Tel. +370 611 39950 E-mail: konsultavimas@psichologija.net

Svetainę prižiūri: Seo paslaugos