Lietuviškai

 

По-русски
Konsultacijos
internetu

13

2013.02
Straipsnis

Istorija apie skyrybas


Tai vienas iš laiškų, kurį parašo būsenoje, kaip sakant, „sielos klyksmas“. Grįžęs vakare namo, aš radau žmoną valgomajame, kur ji dengė stalą vakarienei. Paėmęs ją už rankos, paprašiau sustoti ir prisėsti su manim minutėlei, nes man reikia pasakyti jai kažką svarbaus. „Aš noriu paduoti skyrybų!“ Ji šiek tiek patylėjo, o po to tik paklausė apie priežastį. Aš nesugebėjau atsakyti, ir būtent mano tylėjimas ją įsiutino: nebevakarieniavome, ne tas rūpėjo, ji kažką padrikai šaukė, tylėjo ir vėl šaukė... Ir praverkė visą naktį... Aš supratau ją, bet nieko paguodžiančio pasakyti negalėjau – aš nustojau mylėti žmoną ir pamilau kitą moterį!

Su kaltės jausmu įteikiau jai pasirašyti sutartį, pagal kurią palieku jai namą ir automobilį, bet ji suplėšė į skiauteles sutartį ir išmetė juos pro langą. Ir vėl pradėjo verkti. Aš nieko nejaučiau išskyrus sąžinės graužimą – moteris, su kuria aš išgyvenau 10 savo metų, tapo man absoliučiai svetima...

Man buvo gaila metų, praleistų su ja kartu ir norėjosi kuo greičiau numesti šias grandines ir lėkti pas naują Tikrąją meilę... Kitą rytą ant stalo gulėjo laiškas su skyrybų sąlygomis: žmona paprašė manęs atidėti skyrybas vienam mėnesiui ir visą tą mėnesį ir toliau vaidinti laimingos šeimos vaidmenį. Priežastimi buvo egzaminai, kuriuos turėjo išlaikyti mūsų sūnus. Ir dar... Mūsų vestuvių dieną aš ją ant rankų įnešiau į namus. Ir dabar ji paprašė, kad šio mėnesio laikotarpyje aš kiekvieną rytą ją ant rankų išneščiau iš mūsų miegamojo.

Nuo to laiko, kai pas mane atsirado kita moteris, tarp mūsų su žmona beveik nebuvo jokio fizinio kontakto – ryte bendri pusryčiai, vakare – bendra vakarienė, ir miegas skirtinguose lovos kraštuose. Todėl paėmęs ją ant rankų pirmą kartą po ilgos pertraukos aš pajutau kažkokį dvasinį sąmyšį... Sūnaus aplodismentai sugrąžino mane prie realybės – žmonos veide švytėjo laiminga šypsena, o man... buvo kažkodėl skaudu. Iš miegamojo iki valgomojo – 10 m. Kol aš nešiau ją ant rankų, žmona primerkė akis ir sušnibždėjo vos girdint į ausį prašymą – nesakyti mūsų sūnui apie skyrybas iki sutarto laiko...

Antrą dieną laimingo ir mylimo vyro vaidmuo buvo šiek tiek lengvesnis. Žmona padėjo galvą man ant peties. Ir čia aš supratau, kaip ilgai nežiūrėjau į šiuos kažkada mylimus bruožus ir kokie jie nepanašūs jau į tuos, kurie buvo prieš 10 metų...

Ketvirtą dieną paėmęs žmoną ant rankų aš nenorom pagalvojau apie tai, kad ši moteris man padovanojo 10 metų savo gyvenimo... Penktą dieną krūtinėje spaudė nuo mažo kūno pažeidžiamumo ir pasitikėjimo, su kuriuo žmona prisispausdavo prie mano krūtinės. Su kiekviena diena išnešti ją iš miegamojo man buvo vis lengviau ir lengviau. Kartą ryte aptikau ją besirenkančia rūbus – pasirodė, kad pastaruoju metu visi drabužiai pasidarė jai neįtikėtinai dideli.

Tik dabar aš pastebėjau, kaip sulyso ir sublogo žmona. Pasirodo, dėl to mano našta su kiekviena sekančia diena lengvėjo...

Mano nušvitimas buvo staigus, kaip smūgis į saulės rezginį. Nesąmoningu judesiu aš paglosčiau jos plaukus. Žmona pakvietė sūnų ir stipriai apkabino mus abu. Ašaros kaupėsi akyse, bet aš nusisukau, nes negalėjau ir nenorėjau keisti savo sprendimo. Vėl paėmiau žmoną ant rankų ir išnešiau iš miegamojo. Ji apkabino mane per kaklą, o aš prispaudžiau ją prie krūtinės stipriai, kaip pirmą mūsų vestuvių dieną... Paskutiniąją nutarto termino dieną mano sieloje viešpatavo sąmyšis. Kažkas pasikeitė, apsivertė, ko aš negalėjau nusakyti... Aš nuėjau pas tą – kitą moterį ir pasakiau jai, kad nesiskirsiu su žmona.

Pakeliui namo aš masčiau apie tai, kad kasdienybė ir monotoniškumas šeimyninio gyvenimo atsiranda ne dėl to, kad išėjo ar praėjo meilė, o dėl to, kad žmonės pamiršta apie kiekvieno reikšmingumą kito gyvenime. Nusukęs nuo kelio, aš užėjau gėlių puokštės, ir įdėjau gražią atvirutę su užrašų: „Aš nešiosiu tave ant rankų iki paskutiniosios tavo gyvenimo dienos!“ Dusdamas iš jaudulio, su puokšte aš perėjau visą namą, bet radau žmoną miegamajame. Ji buvo mirusi... Ilgus mėnesius, kol aš, apakintas meile kitai moteriai, skraidžiau padebesiais, mano žmona tyliai kovojo su sunkia liga.

Žinodama, kad jai liko gyventi neilgai, ji paskutiniomis valios pastangomis pasistengė išsaugoti mūsų sūnų nuo streso ir išsaugoti jo akyse mano gero tėvo ir mylimo vyro įvaizdį.

Negaliu prognozuoti, bet galbūt šis laiškas primins kai kuriems apie tai, kad reikia saugoti ir tausoti savo santykius, savo laimę, kurios nepakeis namai, jachtos ir automobiliai...

Andreij D.

Naujienų prenumerata

Prenumeruokite naujienas apie artimiausius renginius ir straipsnius psichologijos tema

Renginiai ir seminarai

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo grupę „PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

 

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo  grupę  „PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo  grupę

„PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

Psichologija: psichologo paslaugos, psichologo konsultacijos, meno terapija, šeimos psichologas, šeimos psichologija, psichologinė konsultacija, šeimyninis išdėliojimas, kansteliacija, Berto Hellingerio metodas, psichologo konsultacijos Klaipėdoje, psichologinė pagalba, psichologo konsultacijos, psichologas Klaipėdoje, vaikų psichologija, šeimos psichologija, psichologinė pagalba, koučingas, vadybos seminarai.

Psichologė Viktorija Gončarova, Liepų g. 3 - 1, Klaipėda. Tel. +370 611 39950 E-mail: konsultavimas@psichologija.net

Svetainę prižiūri: Seo paslaugos