Lietuviškai

 

По-русски
Konsultacijos
internetu

01

2015.09
Naujiena

Interviu spausdinamas žurnale "Moters patarimai"

Interviu  spausdinamas žurnale "Moters patarimai"

Visa tiesa apie melą

Sakoma, jog melo kojos trumpos. Tačiau šįkart su psichologe Viktorija Gončarova kalbame ne apie tų kojų ilgį, o apie patį melą: jo ištakas, simptomus ir būdus, kaip apskritai nustoti meluoti.

Kodėl meluojame?

Žmonės meluoja dėl daugybės priežasčių. Kol vieni meluodami siekia išvengti bausmės arba tarpusavio pykčių bei nesusipratimų, kiti tiesiog nenori įskaudinti arba įžeisti. Kol vieniems melas – tai būdas supaprastinti sudėtingą situaciją, kitiems paprasčiausiai pritrūksta drąsos pasakyti tiesą.

Pasak V. Gončarovos, žmonės dažnai meluoja dar ir dėl to, jog nepasitiki savimi. Kitaip tariant, nori pasirodyti geresni, gražesni ir sėkmingesni nei iš tiesų yra. Tarp nepasitikėjimo savimi bei melo yra ir dar šis tas bendro – abi problemas mes atsinešame iš savo vaikystės.

Kaip išmokstame meluoti?

Vaikystėje sužinome, kas yra tiesa, o kas yra melas. Tėvai mus moko atskirti šias dvi priešingybes lygiai taip pat, kaip gera nuo blogo. Tik kartais jų pamokos gali atnešti kiek kitokius nei pageidaujama rezultatus.

„Iki septynerių metų vaikas yra labai priklausomas nuo savo tėvų. Tėvai jam – visas pasaulis. Ir jeigu vaikas kažką padaro ne taip, o tėvai jį nubaudžia, atstumia, viduje jis išgyvena didžiulę traumą. Tam, kad netektų dar kartą to išgyventi, jis išmoksta sakyti tai, ką nori girdėti tėvai, o ne tai, kaip iš tikrųjų yra“, – pasakoja psichologė ir pateikia dar vieną šios situacijos variantą: „Paprastai atsitinka ir taip, jog vaikas įpranta daryti tai, ko iš jo tikisi tėvai. Tuomet jis jaučiasi mylimas, priimtas, formuojasi jo pasitikėjimas savimi. Bet vaikas užauga ir tampa suaugusiu žmogumi. Ir jeigu daro ne tai, ko iš jo tikisi aplinkiniai – mama, sutuoktinis, pradeda jausti kaltės jausmą. O tam, jog nedarytų to, ko pats nenori, o tuo pačiu nenuviltų kitų, pradeda meluoti.“

Specialistė sako, jog tėvai nesąmoningai skatina vaikus meluoti ir kitais būdais. Tarkime, mažieji nuolatos girdi tėvus tarpusavyje komentuojant tam tikrus žmones arba įvykius vienaip, o atėjus draugams, kaimynams – jau visai kitaip. Tokioje aplinkoje augantys vaikai ima pavyzdį iš tėvų ir patys įpranta meluoti.

Kaip atpažinti melagį?

Yra nemažai požymių, kuriais vadovaujantis galima pagauti žmogų meluojant. Nepatyrusį melagį išduos paraudę skruostai, kandžiojama lūpa, sukama plaukų sruoga, nuolatos liečiami pirštai, ausys, nosis ir kitos kūno vietos. Paprastai žmonės, kurie meluoja, vengia tiesioginio akių kontakto, o jų pasakojimuose pernelyg gausu detalių, kuriomis siekiama įtikinti pašnekovą. Melą parodyti gali ir šypsena. Kai šypsomės nuoširdžiai, kartu šypsosi ir mūsų akys. Kai šypsomės meluodami, akių išraiška išlieka nepakitusi.

Visgi labai „profesionaliai“ meluojantis asmuo gali neišsiduoti nei savo mimika, nei gestais, nei kitais melagiui būdingais bruožais. Tokiu atveju psichologė pataria pasikliauti savo nuojauta. „Jeigu mes esame atviri pokalbiui, visada jaučiame, kad yra kažkoks netikrumas. Atsiranda nejaukus ir nepatogus jausmas. Tuomet reikia sustoti, padaryti pauzę ir  paklausti, ar mums iš tiesų meluoja ir kodėl meluoja.“

Ar egzistuoja baltas melas?

Sumelavę tikrąją ir gan nekuklią naujo pirkinio sumą arba nuslėpę nesėkmingą verslo sandėrį, kartais nesijaučiame padarę nieko blogo. Atvirkščiai – pirmuoju atveju išvengėme konflikto, antruoju – aplinkinių nusivylimo. Iš tiesų dažnai pasitaiko, jog ištarę melagingus žodžius, randame sau begalę pasiteisinimų. Taip vadinamasis baltas melas – vienas iš jų.

Tačiau V. Gončarova sako, jog nesvarbu – juodas ar baltas, melas vis tiek yra melas ir brandžiuose santykiuose jo būti neturėtų. „Kai iš tikrųjų mylime, priimame vienas kitą tokius, kokie esame. Suvokiame, kad mus myli ne tik tada, kai mes balti ir pūkuoti, bet ir tada, kai mes juodi, spygliuoti, murzini. Reikėtų tai įsisąmoninti ir būti sau atlaidesniems. Žiūrėti į kažkokią klaidą ne kaip į katastrofą, o kaip į galimybę augti.“

Kaip nustoti meluoti?

Toks požiūris pravers ne tik tiems, kurie meluoja, bet ir tiems, kuriems yra meluojama. Žmogui, įpratusiam meluoti, būtina stiprinti pasitikėjimą savimi ir suprasti, jog pasakęs tiesą netaps mažiau mylimas. Aplinkiniai savo ruožtu turi pasistengti jam tai parodyti, nepykti už tiesą ir kartkartėmis išsprūdusį melą priimti ne kaip asmeninį įžeidimą, o kaip problemą, kurią reikia bei galima drauge išspręsti.

Na o jeigu meluojame dėl to, jog esame įsprausti į kampą, kažkas verčia mus elgtis ne taip, kaip norime, derėtų atvirai pasikalbėti su tuo žmogumi, iš kurio pusės jaučiame spaudimą. Meluoti, žinoma, kur kas paprasčiau nei atvirai šnekėtis apie savo jausmus, tačiau neteisingiems žodžiams išaiškėjus, žalos bus nepalyginamai daugiau. Juk melo kojos visgi trumpos...

Geriausi pasaulio melagiai

Ana Anderson

1918 m. bolševikai žiauriai susidorojo su caru Nikolajumi II – uoju ir jo šeima: žmona, sūneliu ir keturiomis dukterimis. 1920 m. vienoje Rusijos ligoninių po mėginimo nusižudyti atsidūrė jauna mergina, vardu Ana Anderson. Ji tvirtino esanti jauniausia caro dukra Anastasija, kuriai pavyko išsigelbėti nuo bolševikų inicijuotos egzekucijos. Tiesa, Ana nebuvo pirmoji, besiskelbianti karališkosios šeimos palikuone, bet iš gausaus apsimetėlių būrio išsiskyrė stebėtinu panašumu į Nikolajaus II – ojo pagrandukę ir žiniomis apie jo šeimos gyvenimą. Nors keli giminaičiai patikėjo Aną esant tuo, kuo jis sakėsi, likusieji buvo kiek skeptiškesni, be to, netruko atsirasti buvusi merginos kambariokė, teigusi, jog Ana Anderson iš tikrųjų yra Franziska Schanzkowska. Bet Anos tai nė kiek nesujaudino – ji ir toliau tvirtino esanti Anastasija, tapo plačiai žinoma visoje Rusijoje, o dėl karališkojo palikimo ilgus metus kovojo teisme. Kova nebuvo sėkminga, tačiau iki pat savo mirties 1984 m. Ana liko ištikima savo istorijai. Ir tik po keleto dešimtmečių mokslininkai DNR tyrimu nustatė, jog Ana visą laiką melavo ir su Nikolajaus II – ojo šeima kraujo ryšio neturėjo.

Frenkas Abegneilas

Frenkas Abegneilas buvo toks sumanus melagis ir dokumentų klastotojas, jog neturėdamas jokio išsilavinimo, o tam tikru metu – ir pilnametystės, sugebėjo „padirbėti“ pilotu, pediatru, teisininku, mokytoju bei režisieriumi. Tačiau pagrindinė Frenko veikla buvo finansiniai nusikaltimai, o profesijų keitimas – tik priedas prie jų, siekiant suklaidinti teisėsaugą. Būdamas 21 m. vaikinas įsikūrė Prancūzijoje ir, turėdamas šimtus tūkstančių JAV dolerių savo sąskaitose, nusprendė kurį laiką pagyventi dorai. Tačiau Frenkui koją pakišo moterys, kurioms jis visuomet jautė silpnybę. Viena jo buvusių merginų atpažino Frenką ieškomų asmenų skyrelyje ir įdavė. Kalėjime Frenkas praleido penkerius metus, o vėliau buvo paleistas lygtinai su sąlyga, jog padės FBI aiškintis kitų sukčių finansinius nusikaltimus. Tai jis sėkmingai daro jau daugiau nei trisdešimt metų, o taip pat yra įkūręs savo įmonę, kurioje konsultuoja fizinius bei juridinius asmenis, kaip netapti apgavysčių aukomis. Apie Frenko Abegneilo gyvenimą yra sukurtas biografinis filmas „Pagauk, jei gali“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Leonardo Di Kaprio.

Anė ir Džonas Darvinai

2002 m. Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Anė Darvin pranešė policijai, jog jūroje, beplaukiodamas savadarbe kanoja, nuskendo jos vyras. Džonas Darvinas netrukus buvo pripažintas mirusiu, nors gelbėtojai jo kūno taip ir nerado. Skaudi nelaimė apvertė dviejų Džono sūnų ir žmonos gyvenimą. Tačiau, kai po penkerių metų Džonas Darvinas pasirodė sveikas ir gyvas, tvirtindamas, jog jam – amnezija, paaiškėjo kiek kitokia šios tragiškos istorijos versija. Pasirodo, 2002 m. Anei ir Džonui Darvinams būtų tekę skelbti bankrotą. Solidžiai porai priklausė nemažai nekilnojamojo turto, kurio prarasti jiedu nenorėjo. Darvinai nutarė inscenizuoti Džono mirtį ir apgaulės būdu pasisavinti gyvybės draudimo bei pensijų fondo pinigus. Kaip tarė, taip ir padarė. Prieš pranešdama apie dingusį vyrą, ponia Darvin pati padėjo jam pasislėpti. Įdomiausia tai, kad visus tuo penkerius metus Džonas gyveno savo gedinčios šeimos kaimynystėje – viename iš porai priklausančių namų, taip pat turėjo suklastotą pasą, kuriuo naudodamasis keliavo. Susitvarkiusi su visais savo finansiniais rūpesčiais, pora ketino slapta išsikelti gyventi į Panamą Centrinėje Amerikoje, kur negalioja britų įstatymai. Tačiau Džonas nusprendė pakeisti planą ir sugalvojo amnezijos istoriją. Pastaroji sukėlė įtarimų, o netrukus atsirado poros nuotrauka, daryta 2006 m., tad Anei ir Džonui teko prisipažinti melavus. Pora buvo nuteista daugiau nei šešeriems metams laisvės atėmimo, o judviejų sūnūs, nieko nežinoję apie tėvų melagystes, teigia iki šiol negalintys atsigauti po patirto šoko.

Naujienų prenumerata

Prenumeruokite naujienas apie artimiausius renginius ir straipsnius psichologijos tema

Renginiai ir seminarai

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo grupę „PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

 

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo  grupę  „PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

Kviečiame Jus į asmeninio patyrimo ir asmenybės augimo  grupę

„PASITIKĖJIMAS SAVIMI“

Psichologija: psichologo paslaugos, psichologo konsultacijos, meno terapija, šeimos psichologas, šeimos psichologija, psichologinė konsultacija, šeimyninis išdėliojimas, kansteliacija, Berto Hellingerio metodas, psichologo konsultacijos Klaipėdoje, psichologinė pagalba, psichologo konsultacijos, psichologas Klaipėdoje, vaikų psichologija, šeimos psichologija, psichologinė pagalba, koučingas, vadybos seminarai.

Psichologė Viktorija Gončarova, Liepų gatvė 3-1, Klaipėda. Tel. +370 611 39950 E-mail: konsultavimas@psichologija.net

Svetainę prižiūri: Seo paslaugos